Per mūsų lygumas
Ne viena upė teka,
O kiek nematomų versmių
Telkia jėgas,
Kad išsiveržtų ir pagirdytų,
Paliestų medžio šaknį,
Pakiltų gyvas lašas
Ligi viršūnės
Ir liktų atmintis…
Taip auga plačiai šakos,
Ant jų nesuskaičiuojamas
Lapų būrys,
Jie sugeria rasas
Po vieną lašą –
Tai mūsų atmintis…
Auga, lapoja ir žaliuoja
Atminimo medis,
Kol mūsų žmonės
Juos pagerbia, laiko atminty.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą