Kai papučia Šiaurys,
Užslenka debesys juodi,
Šaukiuosi dangaus užtarėjo, –
Jis vienas ir išklauso,
Žvaigždele pažymi ant kaktos,
Aš – jo dukra,
Nebepriklausau nuo vėjo…
Kai darosi neramu širdy,
Prisimenu vaikystę ir senus draugus,
Pasiilgstu aukštaitiškos šnektos
Ir skambinu, kad vėl išgirsčiau,
Kaip sušlama miškai,
Kartoja ir bangelės
Gimto ežerėlio:
Mes – čia, su tavimi,
Ridename Velykų kiaušinius,
Išmargintus žolelėmis,
Rūtų šakelėmis apkaišiotais,
Paguldytais, lyg maži vaikai
Ant baltų pagalvėlių.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą