Neskambinkit man naktimis,
Kiekvienas skambesys –
Tai aštrus dūris,
Smeigiantis tiesiai į širdį,
Šūvis į krūtinę
Nekalto žmogaus,
Kuris taip nenorėjo mirti,
Į geltą smiltį jaunystėje pavirsti…
Iš dangaus krenta pavasario lašai,
Barbena skambučiu,
Kuris beveik ir nesigirdi,
Bet šiurpas bėga nugara
Iki gilių pėdų,
Ką tik į žemę įmintų,
O lašo nebėra,
Sugėrė žemės smiltys…
Prisimenu – buvau dar vaikas,
Pakėlė brolis taip aukštai,
Sugrįžęs iš kovų,
Šiurkšti milinė dar kvepėjo paraku,
Dabar ten girgžda
Gelsvos smiltys ir kalbasi
Su šaltu lietumi:
„ Niekas nenori jaunas mirti’’…
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą