Pakyla rūkas – žemė iškvepia,
Ką taip ilgai paslėpusi
Žiema turėjo po sniegu, –
Laisvė, meilės ilgesys
Kas pavasarį būna svaigus,
Sugrįžta viltimi…
Pakilęs rūkas kviečiasi daigus,
Pirmas žiedelis – toks meilus,
Saulė pažiūri ir atmerkia
Laimei parengtus dangaus vartus,
Turėdamas svajonę – nepražus...
Atsikvėpiau, keliaukime kartu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą