Kieme kas dieną pamatysi
Ištikimą draugę pilką varną, –
Ji surenka, kas lieka
Nuo sočių pietų,
Ko neįkremti ar neišgramdai,
Nes kieta ir gilu…
O ji nusineša ir skabo,
Kerta kietu snapu,
Pabaigus lieka baltas kaulas
Po aukštu beržu ar kitu medžiu…
Pakeli galvą – varna kraiposi,
Susuktas lizdas – aukščiau namų,
Nė nuvaikysi, nė pabarsi,
Kad nugvelbė iš panosės
Sūrio gabaliukus…
Oi, kaip ji karksi – net baisu,
Stvėriausi už galvos,
Kol negavau aštriu snapu, –
Ji lizdą krauna,
Trukdyti nedrįstu,
Bus tuoj mama
Ir gerbiama visų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą