Kai tu kalbi,
Pasiklausau ir nustembu,
Koks mielas žodžių aidas,
Pavirsta ir į dainą,
Ir poemą meilės,
Ir lopšine prie lovos
Mažo tyro vaiko,
Krykščiančio iš laimės…
Kai tavęs nebėra,
Pašoku ir bėgu prie lango,
Už jo – tik tu kalbi,
Nakties ramybė
Vos užsklendžia langą,
Palieka vietą dainai
Apie ryto laimę…
Nenuorama vėjas paklebena
Ir pasigirsta žingsniai, –
Ji ateina.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą