Motina rūpesčiu apglėbia
Nuo pat gimimo lig mirties,
Seka kiekvieną žingsnį vaiko,
Kelia, kada suklumpa,
Nors papučia pirštus…
Kažkas blogiausia atsitinka, –
Nepakelia darbų naštos,
Kai jaučia, jėgos senka,
Pavirsta ir Egle
Miškuose, pusnynuose,
Giliuose marių vandenyse
Ramybėje ir per audras…
Ne pasaka – tikrovė,
Taip buvo nuo pradžios,
Motina turtų nesukrovė
Aukodama save vaikams…
Dangus – žemės valdovas,
Paskirsto dalią kiekvienam,
Nelieka nė riekelės
Veltui duonos,
Iš ten ir visas gėris
Motinos akims.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą