Bėga žiema klupdama,
Purvyunėlį nešdama, –
Saulė jai kutena šonus
Ir pavasario dirvonus.
Atsitūpęs ant šakos
Žvirblis kad užsikvatos:
– Pasirodė piramidės,
Lyg į Afriką būčiau atskridęs!
Tarsi dramblio pripėduota
Ir jo kvapu atsiduoda…
Katinėlis ir nustebo,
Kas taip ištrypė jo valdą,
Žvirblis kaltas, kad čirškėjo
Ir pavasariui padėjo.
Po sniegu dar tvyro balos,
Naktimis nebe užšąla,
Kur ne kur juoda dėmė,
Kitur kalasi žolė.
Tvarką reikia padaryti
Žvirbliams sėklų nebarstyti,
Tegu kapstosi per dieną,
Kol nebus nė lašo sniego.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą