Tu nebijok žiemos,
Turi kepurę baltą,
Kailinius užsegiok
Ir nebebus taip šalta.
Žiema apgrabalioja
Ir per pusnis nuskrenda,
Tu nebijok žiemos, –
Tik namo stogas baltas.
Aš nebijau žiemos,
Kol girdžiu tavo balsą,
Jo sniegas neapklojo
Ir mums nebuvo šalta.
Po balta skarele
Balta galva pašiaušta,
Vėjas ten įsisuko,
Nubalino man plaukus.
Tu nebijok žiemos,
Rašau tau sniege laišką,
Gyvenimo pradžios
Ir snaigių spiečiaus laukiu…
Sutartame kalne, –
Jis visada bus baltas,
Pušį paliesiu lūpomis
Ir nebebus taip šalta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą