Seniau, kai dar nebuvo
Radijo imtuvų,
Apie nelaimes pranešdavo
Varpai bažnyčių, –
Jų garsas sklisdavo toli, –
Gaisrai, karo pavojus,
Neša mirusį iš gryčios,
Nauja karta palaiminama
Su varpais…
Pridėjau ranką prie krūtinės, –
Joje – širdis
Ir motina Tėvynė šaukia:
„Atsidaryk, ateik,
Kai varpas kviečia,
Ilgai nebelauk!’’
Kiekvienas esam atsakingi
Už tuos, kurie po mūsų
Dar gyvens.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą