Suklustu išgirdus,
Kaip sukrebžda snaigė,
Vakar ji buvo tik lašu,
Rasa, ant žiedo išsiskleidusio,
O ryt tekės jau upeliu...
Gali atgal ir žingsnį žengti,
Prisimint ankstyvą rytą
Saulės diską,
Už miško kylantį,
Vėl skęstantį į vandenį,
Iškylantį ant bangos
Baltą laivelį,
Apšviestą vilties…
Rytojus – tik svajonėse,
Jo nematai ir atminty,
Turiu iliuziją, –
Žiūrėdama į snaigę
Nuplaukti vandenynais,
Prisiglausti prie tavęs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą