Gražesnės būna upės rudenį,
Kai plaukia vaga ižas,
Ant jos ir varna supasi,
Vienas kitas lapas lydi
Bangą iš paskos,
Siūbuoja žolės,
Nespėjusios nuvysti,
Kyščioja apsamanojusi akmens galva.
Per žiemą – poilsis,
Po ledo tiltais miega žuvys,
Taip traukia sniego pagalvė,
Kad tik ramiai miegoti,
Sapnuoti vėjo gūsius,
Žemės atodūsius pajutus
Pašaukt pavasarį prabust, –
Kai lauki šilumos,
Kiekvienas polaidis gražus.
Ar jau, nejau, pas mus?
Saulute, išbučiuok skruostus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą