Žemė – tokia graži,
Kad nesinori ją palikti, –
Ryte nubundi – klausaisi,
Džiaugiesi, kad neskauda…
Saulė – tokia šviesi,
Kad net akis paskausta,
Bet iš jos – šiluma,
Gyvybės pradas tik iš jos ateina,
Vakare jos nematai
Ir aplanko ilgesys,
Lauki ryto naujo…
Dangus – toks permainingas,
Kaip ir nuotaika,
Giedrą debesys pakeičia,
Lietus ir dargana,
Vaivorykštė lanku išsiskleidžia...
Lauki pavasario,
Vasaros rasos
Ir nejunti žiūrėdamas į žvaigždę,
Kaip greit ruduo ateina,
Nori pabėgti nuo žiemos,
O ji padovanoja baltą snaigę
Susitaikymui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą