Gėlė, palaistyta rasa,
Medelio šaknys irgi siurbia
Tik vandenį-iš jo rasa
Nukrenta ir pakyla
Į padangių aukštį.
Aš gyvenu, kvėpuoju
Tavo muzikos ritme,
Pasauli mano nuostabiausias.
Kaip senos gatvės, pilys,
Atlaikę negandas, karus,
Mus vėl statyti, kurti šaukia;
Sode sodinti medelius,
Kad vis į juos
Nutūptų paukščiai,
Skardentų amžinoji muzika
Mums už langų
Ir vis į ateitį pašauktų.
Simfonija ilga ilga,
Jos uvertiūrą vis girdžiu -
Tokia ši muzika tyra,
Finalo niekas juk nelaukia...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą