O ypač rudenį ir žiemą -
Čia vienas kepurėtas;
Kitas be kepurės, plikas,
Dar kitas kaip be rankų -
Visai nugenėtas.
Ir savo širdimi kitoks -
Vieni priglaudžia
Netgi siautulingą vėtrą,
Kitiems liemuo nuo pašaknių
Žaibu nurėžtas, pažymėtas...
Čia su žaliu lapu ir po šalnų,
O kitas greit lapus numėto -
Gal nieko neparašė
Niekas, nė jis pats ant jų
Ir styra apsinuoginęs,-
Kaip senas, negražus kerėpla...
Dar skelia ir balaną iš kitų,
Kad ugnimi ilgai žibėtų,-
Taip akys šviečia, dega
Tarsi prie naujų laužų
Šventas ugniakuras spindėtų...
Ir glaudžiasi gelsvas berželis
Prie žilvičių dar žalių kasų,
Kad savo prigimtį paslėptų...
Siūbuočiau rudenį ant jų šakų
Ir visą žiemos šaltį ugnimi uždegčiau,
Pavasarinį nerimą išrėkčiau.
Medžiu, tiktai medžiu
Aš pasilikti čia norėčiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą