Dėkoju gėlininkei Virginijai už puokštę
Žmogaus gerumas-akyse;
Tarsi nušviečia saulė,
Kaip rytas veda į gatves
Ir atveria kito sielos pasaulį.
Dar tokios puokštės
Neturėjau niekada -
Buvo mažos puokštelės,
Kurias atnešdavo vaikai,
Įteikdavo tėvai
Per Pirmąją rugsėjo.
Žiedų vis būdavo glėbiai,
Bet jas padavę greit nubėgdavo,
Tokių minučių būdavo šimtai -
Visų net apkabinti nesuspėdavau.
Geri ir nuoširdūs tai būdavo laikai,
Dabar jaučiausi lyg pelėda -
Kitus vis mokau ir rašau
Apie visų viltis ir kartais gėdą...
Bet tokios puokštės nelaikiau;
Ji atsveria visas,-tai mano metų
Patirtis,- pažinti gėrį...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą