Dėkoju Arvydui Augoniui už nuotrauką
Lietuvos poeziją
Paskirstome lengvai -
Kas buvo prieš
Ir po Maironio.
Kas atnešė į širdį
„Pavasario balsus“,
Prikėlė „Trakų pilį“,
Kunigaikščius ir senovę.
Kaip suposi valtelė ant bangų
Ir „Dviese“ ją siūbavo,
Kaip iš poeto lūpų
Ir dabar girdžiu
Jūratės pasaką -
Gražiausią Meilės himną,
Kurį tik mylinti širdis
Pajuto, surimavo.
O už kiekvieno žodžio
Žiūrinti akis
Į rūtų darželius, dainas,
Kurias sesutės tedainavo.
O maldos, kurioms poeto plunksna
Rado tik savo žodžius,
Bažnyčiose ir dabar dar skamba.
Mylėdami Maironį
Mylime visus,
Kurie po jo
Dar bendrą kalbą randa.
„Kaip dūmas ŽODIS neišnyks“,-
Kartoju maldą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą