Dėkoju Daliai Makaraitienei už pasveikinimą.
Mano vaikai -
Jų šitiek daugel,
Kad niekada
Aš jų neskaičiavau,-
Visi jie buvo man
Vienodai brangūs,
Vienodai mokiau,
Kartais ir bariau.
Net nežinau,
Ar liko mano žodis,
Nors kartais paslapčia
Dėl jūsų taip verkiau,
Kad kiek nuplaučiau
Jūsų kelią iki sodo,
Į kurį savo daigą sodinau...
Dabar jau daugelis
Savų sulaukė...
Apkabinu ir jų mamas dažnai.
Nebežinau,
Kaip jie mane vadina,
Bet Jūsų aš net ir dabar
Ilgiuosi, laukiu,
Šaukiu:“Mano vaikai“...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą