Verkiau
Dėl alavinio kareivėlio,
Coliukės laisvės
Niekada nepamiršau -
Tai H.K.Andersenas
Daug gyvenimo atvėrė:
Per jį ir „Bjaurųjį ančiuką“ pamilau.
Dabar vaikaičiams
Naujai apsakau.
Kaip baltos gulbės
Dienos plaukia -
Taip jis gyvenimą mylėjo
Pajutau...
Nors ir kitos šalies
Pakrantėje
Undinė įsitaisė,
Iškyla šis paminklas jam -
Vieninteliam,
Gyvam.
Tai jis papasakojo
Tik apie save,-
Aš taip jį supratau.
Nėra nė pasakų
Ir kitų kūrinių
Juk be paties kūrėjo,
Tik jo GYVENIMAS priklauso
Nebe jam-vienam.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą