Aš viską,
Kas brangiausia,
Padedu ant delno -
Nukritusį lapelį,
Lietaus lašą,
Švytintį ir mažą,
Saulės rate...
Ant delno pakeliu
Varlytę mažą,
Kuri nemoka
Dar akyčių užsidengti,
Nes kojelės trumpos, mažos;
Kaip dreba jos širdelė
Iš baimės dėl manęs.
Oi, kartais byra
Ašaros į delnus,
Bet reikalinga ši kančia...
Nekaltinkit,
Kad esu senamadiška,
Kad žodį „ačiū“
Vis tariu greta.
Šiandieną „ačiū“
Savo mamai,
Kad aš gimiau
Ir vaikštau šia žeme.
Ir eina vis šalia
Kojytės mažos mažos,
Ir jas išmokiau tarti „ačiū“
Mamytei, tėčiui,
O jeigu liks,
Ir man.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą