Senosios obelys
Tik žiemą atsidengia,
Kai obuolių ir lapų nebėra.
Matau apkerpėjusį ,
Ryškų veidą,
Daug vargo mačiusias šakas.
Žaibai blyksėjo,
Švietė debesų pašvaistės,
Perkūnija nustelbė šauksmą -
Grįžkit į namus,
Kur obelis senoji
Stovi, laukia
Nukritusių prieš laiką obuolių...
Neužderėjo -
Žiemiškas pavasaris.
Gal niekas nieko nebelaukia
Jau iš senosios obelėlės
Džiūstančių šakų?..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą