Kokia miela ši pasakų kraitelė,
Joje sudėta daug vilties,
Kad augtų tik gražus žiedelis,
Padėjęs galvą ant peties.
Ramybę ir darželis saugo,
Aptvertas saulės spindulių.
Ir mėnesėlis kelia ranką
Viršum juodų nakties akių.
Jau rytas, kyla rūko skaros,
Išdrasko vėjas po laukus.
Nukrenta rasos į darželį
Ir laukia rankų mylimų.
Palauk, nekrisk, mano žiedeli,
Oi, prie vartelių jau Tavo žingsnius girdžiu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą