"Ir sudrapalytas tas žmogaus gyvenimas"...
J.Baltušis
Koks mažas miškas
Ir koks šabakštynas,-
Kaip šakos pinasi,
Nė žingsnio be vėjovartų
Net žengti negali;
Čia alksnių pulkas
Ir jau pamirštų vijoklių
Paspęstos landynės,
Statyti koją net baugu...
Kai prasikals žolė,
Didesnis bus šnibžlynas -
Viena kitai kalbės,
Ko niekam niekada
Geriau ir nesakyk.
O eidami pro šalį
Vis palieka sąvartyną:
Senieji statiniai-dabar duobė...
Gal vėjas, perskridęs
Per žaliąjį pušyną,
Kiek pakedens,
Bet... vėl paliks.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą