Gerumo niekada
Per daug nebūna -
Ar glostau kaktą ,
Raukšlėmis nusėtą,
Ar purenu vaikučiui
Galvą geltonuojančią
Lyg pienės pūką.
Nulaužtą medžio šaką
Vis pakeliu, prigydau.
Gerumą paėmiau,
Kai prie krūties prigludau,
Per žemę perėjau,
Ėjau basa per ugnį,
Nusiprausiau žaizdas
Į pirmą šaltą lietų,
Tiktai tada
Gerumą atiduodu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą