Pasensta medžiai ,-
Niekas amžina nebūna ,-
Bet skauda, jei nesprogsta,
Nors ir sena šaka;
Vis ateinu prie drebulėlės,
Pasižiūriu, ar ji gyva...
Senolė kalba, pasakoja, šneka,
Kokia graži buvo jauna,
Kaip ant šakų varnėnai šoko
Ir šarka kleketavo
Šmeižtų apie ją...
O ir drebėti vis pakako,
Kai skrisdavo pro šalį
Ne paukštelis, o kulka;
Kokį girdėjo šnabždesį
Ir svetimųjų šnektą,-
Tylėjo ir drebėjo,
O jei nukirs ir ją?..
Pavasaris.Pakėliau galvą,
O viršūnėlėje
Štai pumpurėliai -
Gyvenimo pradžia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą