Kukutis buvo mažas mažas,
Bet čia -ne ūgis jo svarbu.
Tiktai, kad klausinėjo
Tartum mažas
Ir buvo viskas įdomu.
O kartą piemenys prirašė
Kukučiui visokių niekų,
Kad nepakluso,
Į jų būrį dar neįsirašė,
Krizeno pasilikę už tvorų...
O ir sulaukęs tokio jubiliejaus
Kukutis žiūri,
Kur kiti
Nepakelia akių,-
Kur bėga kelias
Skersai per visą
Lietuvos šalelę -
Nuo Vilniaus bokštų
Iki Baltijos krantų.
Sveikatos, laimės
Ir daug klausimų linkiu.
„Niekas.
Nieko.
Niekada“...
Ir tuo pačiu laiku.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą