Jau prie namų
Pražydo tulpės;
Pavieniai ir tokie maži.
Atrodo, vienišas žiedelis,
Bet jį pakalbina
Ir neskina
Nei šeimininkai, nei kiti...
Ne veltui buvo
Sukasta žemelė -
Žydės, nors ir trumpai,
Kiekvieno akyse...
Vaikai matys,
Kokie jų gražūs
Kaip žiedeliai
Tėveliai ar seneliai,
Užaugę siela dideli.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą