Vanduo-gamtos versmė ,
Gyvybės atgimimas...
Ir ežere,upeliuose-
Tas pats visur vanduo .
Kai balutes užtraukia ledas ,
Lyg žiūri jos į saulę,
Prašo patarimo ,
Kaip iš niūrios nelaisvės
Reiks išsivaduot...
Vanduo- ant žiedo,
Kuris švelnų kvapą skleidžia ,
Pavirtęs apvaliu rasos lašu ,
Ir byra iš akių
Kaip graudžios dainos ,
Kurioms net žodžių nerandu.
Vanduo nuplaus
Ir nuovargį nuo rankų ,
Kada ilgam už stalo
Atsisėsiu prie svečių .
Nubėgs su upeliukais
Tokios dienos šventos ,
Sugrįš tas pats vėl laikas-
Kaip į vandens malūną ,
Kuris įsuka jo didelius
Gyvenimo ratus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą