Kai šaltis grabalioja
Žemės veidą skaistų ,
Nubąla skruostai ,
O pirmieji pranašai-
Gležna gyvybė
Lyg sustingsta ,
Šarma lig vakaro
Išlieka papuošti kelmai.
Kai balutes užtraukia
Plonas stiklas-ledas ,
Pro jį dar lapai šviečiasi
Ir žemės raukšlės
Čia šešėliuose liūdnai-
Plikas šakas juodai nudažė...
Gerai,kad dangus spindi
Skaisčiai,mėlynai.
Nebesinori ant kelmelių sėsti-
Ruduo gražus,
Kai ledo raižiniai
Tik seną kelmą glosto ,
Pro mano širdį
Pralekia lengvai.
2008
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą