Prie pilkapių prigludę
Ir gamtos paminklai-
Tvorelės ,dar iš neseniai žaliavusių
Ir tų pačių miškų.
Tie patys lauko akmenys ,
Giliai į žemę įsikirtę ,
Ir taip arti vandenyje
Jų sielos atvaizdas-dangus.
Čia gėlių puokštės niekas nepadėjo-
Atplukdė vėjo gūsis pasroviui.
Nuo šlaito byra baltas smėlis ,
O saulės spinduliai palydi
Lyg artimųjų ašarų lašai.
Paminklai visada graudina ,
O čia -kokia didybė, gyvastis...
Dėkoju ,kad esu užgimus ,
Tarsi neegzistuoja net mirtis.
2008
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą