Saulutė savo spindulius
Ant medžių džiausto ,
O jų šakas nugludina švariai lietus
Ir kerpėmis tarsi spaustukais
Ima ir suspaudžia ,
Kad nepabėgtų iš akiračio dangus.
Nukritęs nuo žolės ,
Upelyje ištirpsta rasos lašas ,
Paliestas tik mažytės skruzdėlės...
Ir samanos atrodo tartum basos
Po apšviestais vidurdienį kelmais ,
Prie medžių atsilupusios žievės.
Nenoriai voras tinklą varsto-
Per daug pakrantėje šviesu .
Ne vien tik į bažnyčią
Einam pasimelsti...
Gamtos namai-tai mintys ,
Šventos -be ribų.
2008
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą