Kažkur girdžiu laukinių žąsų klyksmą...
Pakėlus galvą danguje matau ,
Kaip jų pulkai vorelėmis
Į trikampius išsirikiavusios jau mus palieka-
Didžiulį laiko virsmą pajutau.
Gerai,jei ilgą ir speiguotą žiemą
Prie šeimos židinio, dar neapleisto ,
Kūrenti ugnį atminties galiu
Ir vakaro šešėliuose ilgai jų lauksiu ,
O širdyje toks praradimas pasilieka ,
Kad skristum paskui jas ,kiek galima, toliau...
O!Jeigu tiktai žinotum,kad tenai aukštai
Jautiesi laisvas,kelio nepastoja
Audrų sukiojami grėsmės pilni žaibai.
Neramūs paukščiai-skristi bijo ,
Kad nepražūtų jų jauni vaikai ...
O medžių šakose vėjapūtiniai įsikūrę
Į žemę ,rodos,žiūri išdidžiai.
2008
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą