Kai sensta miškas,medžių stuobriai liekaIr ,rodos ,stebi neramiai ,
Kai prie kelmų ,ant samanų paklotės ,
Pasilypėję dar aukščiau ,
Kempynės gražios pasilieka ,
Kad tęstų laiko siūlą dar ilgai.
Iš jų gumbų gali metus skaičiuoti ,Jei medžio syvų lieka po griūties ,-
Kaip seno žynio akyse išlieka
Ir nerašytos amžių knygos ,
Kurios nebijo praradimų atminties...
Po šaknimis gyvybė įskūrė ,Pasislepia nuo negeros akies...
Iš jos pavėsio tarsi žiūri
Visatos ,motinos- kūrėjos ateitis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą