Galingos šakos
Ąžuolą apgaubia
Ir glosto vėjui pučiant
Veidą ir akis...
O rankos visada
Jam būna gailestingos-
Prisiima tik sau audras.
Ir lūžta ,krinta net su lapais...
Gerai,kai barsto
Rudenį subrendusias giles.
O būname labai neišmintingi ,
Kai laužiam dėl garbės
Vainikams jo šakas.
Jis stovi vienas tarp berželių
Išskleidęs taip plačiai šakas-
Mums rodo kelią ,
Kaip širdis ir rankas suglaudę
Šlamėtume lyg vientisa giria ,
Deja...
2008
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą