Tarp netekties ir atminties
Kaip medžio ir akmens draugystė-
Tik vienas paslaptingas žingsnis...
Kol dar čiurlena upeliukas
Ir sklando lyg vanduo mintis ,
Medelio toks nerūpestingas žvilgsnis.
Kai griūva senas ,nors čia pat ,
Jaunam yra viltis ilgai gyventi.
Kaip akmeny įrėžta-dar ne aš ,
Upelis plukdo laiką pro mane-
Į nežinią kitus gal vandenis...
Sutvirtina pakrantę šaknimis ,
Užsilipa ant akmenų ir laiko ,
Žiūrėdami į dangų šakomis-
Lengviau į nebūtį lapus išdraiko.
2008
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą