Gimtieji namai

Kaip visada namo skubėjau
Per slidų molį
Ir šaltas,miegančias pusnis.
O !Kaip kvepėjo žemė-
Nesustojau ,bėgau-
Ką tik sudygusia žole ,
Baltaisiais dobilais...
Per skruostus ašaros riedėjo
Ir nežinia ,kodėl verkiau-
Taip artimi langai
Net iš toli švytėjo ,
O slenksčio peržengti
Man niekad nereikėjo,
Nes durys lieka atlapotos
Dėl manęs-žinau.
Ir eidama gyvenime
Suklupti visada bijojau ,
Kad neįskaudinčiau ,
Nebūčiau sąžinės našta saviems.
Bet akmenys dažnai
Pakliūdavo po kojom...
Šis jausmas pasilieka
Amžinai.