Gyvybės pamatas – judesys,
Galaktikų ir žemėje, –
Vėjas virpina lapus
Ir tiktina, kiek jie atsparūs,
Kaip laiko šaknys…
Virpėjimas sklinda per širdį,
Klausaisi ir jauti,
Iš kur stiprybę semiamės, –
Stovėdami sustingtume,
Džiugu, kad kažkas jaudina,
Nors palengva šiurena…
Bijaisi judesių staigių,
Viesulo prasiaučiančio,
Retinančio girias,
Virpėjimu džiaugiesi,
Lyg šoktum lėtą valsą…
Virpėjimas – jaudulys,
Kai žiūri į lapus,
Kaip vienas, paskui kitas krenta...
Galbūt šis šokis – tango?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą