Anksti rytą kėliau

 

Dar diena neįpusėjo,

O naktis ramiai praėjo,

Rytas buvo nuostabus,

Reikia pagaląst nagus.

Ką menu dar iš medžioklės,

Užrašysiu – nepavogsiu,

Mano nuotykiai tikri,

Iš dangaus neišpešti.

Pelė taisėsi urvelį,

Užsimiršo, kad raktelis,

Liko už durų spynelėje,

Tokios progos nepraleisiu,

Ją pamokysiu – nuteisiu,

Kam savo vaikų nesaugo,

Reikia jai apsukti galvą.

Pašnabždėjau, kad lauke

Obuoliai čia – netoli,

Kvepia, argi nejauti,

Toks aruodas sandėlyje;

Veltui galima ragauti

Ir slogos nepasigausi.

Pelė kvaila – patikėjo

Ir į kiemą išdulkėjo,

Pamiršo duris, raktus,

Netgi savo vaikelius.

Skanūs buvo mano pietūs,

Obuoliams neliko vietos…

Ką prisiminiau, rašau,

Kol pelės nepamiršau

Ir atspausdinu tuojau, –

Gal smagiau ranka rašyti,

Betgi laikas – šiandien kitas.