Medžio padėka vėjui

 

Laikas rudeniop pasėti –

Vėjas imasi padėti, –

Purto geltonus lapus,

Dengia grūdą, kol nubus…

Koks nenuorama tas vėjas,

Kartais per anksti pasėja, –

Rudenėja, kai pašąla,

Ledu užsitraukia balos.

Kas jo prašė šitaip siausti, –

Medžio reikia atsiklausti,

Ar pasiruošė žiemoti,

Šaknis savo lapais kloti.

Tūkstančiai rudų lapelių,

O daugiau dar – lapo žalio,

Kaip smagu, kai raibuliuoja,

Tarp žalių rausvus skaičiuoja.

Medis padėkojo vėjui:

– Vasarą žalia praėjo,

Naujai pakeičiu lapiją,

Sėklose tarpsta gyvybė.