Srovė

 

Laukiu pirmų šalnų,

Stipresnio šalčio gūsių,

Tada nupūs vėjelis

Paskutinius lapus, –

Žalia Egle stovėsiu,

Rausvėjančiu kamienu pušimi,

Virpėsiu smilga,

Nendrele pavirsiu,

Būsiu prie žemės

Nukritusiu lapu...

O prie Vilnios

Netgi per šaltą žiemą

Krykštauja antelės, –

Tokia srovė galinga,

Iš paversmių kylanti,

Bangelės akmenis kutena,

Neleidžia jiems užmigti

Po ledu…

Laukiu dar ledo tiltų,

Pasieksiu ir tave

Visomis kryptimis,

Pasviręs medis prie upės pašaukia:

– Čia – aš,

Į savo tikslą ateini!

Esu srovė po tavo šaknimis,

Dangui kuždu sava kalba:

„Nekelki žemėje audrų’’...