Nepaprasta, kai lapai krenta, –
Jie atgyveno savo namuose
Ir išeina švęsti,
Palieka tėvą, motiną,
Nusprendę žemėje savaip gyventi;
Neišbandysi niekada savęs,
Jei iš trobos kojos nekelsi…
Pasiekė žemę – šlapia,
Iš viršaus merkia lietus,
Priplos – nepasikelsi,
O saulei gaila kiekvieno
Žemės naujakurio, –
Žaliavo miškas,
Čiauškėjo giesmę paukščiai,
Slėpėsi boružėlė po lapu,
Ilsėjosi skruzdėlė pusiaukelėje...
Tiek prikrito lapų,
Po kojomis čiužėjo – užmyniau,
Neišsaugojau
Nė lapo, nė skruzdės,
Nei kito gyvio mažo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą