Saulutę gėlės myli,
Per melsvą dangų šviesų
Sutinka palydėti.
Atsigręžia, kai leidžiasi
Už miško – į pavėsį,
Parausta horizontas,
Takelį jai nutiesęs...
Per ilgą tamsią naktį
Ji apsuka ratelį
Ir vėl kitapus šviečia,
Šildo šviesos akelėmis…
Skuba gėlė lankstytis,
Kol noksta jos vaikeliai,
Saulėgrąža – mažytė,
Betgi abi taip dera, –
Ant geltonos galvelės
Nušvitus spindi saulė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą