Kai šypsomės,
Į saulę tampame panašūs,
Atrodo, bėgame
Saulės zuikučiais dangumi,
Nuo kiekvienos gėles
Rasas nubraukdami
Vis laukiam šilumos,
Lyg duonos alkani…
Kai juokiamės,
Muziką atkartojame,
Į kalnus tampame panašūs,
Aidas atsitrenkia
Ir grįžta gėlėmis,
Visas surinkus
Į simfoniją pavirstų,
Sugrįžta iš poeto lūpų
Eilėmis…
Kai liūdime,
Kažko brangaus netekę,
Dangus prakiūra lietumi, –
Gėlių akys sušlapusios
Laukia saulutės šypsnio
Drauge su manimi.
Aš – tik viena gėlė,
O kiek tokių
Į puokštę telpa...
Nebe aprėptum akimis.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą