Eini daug metų
Tuo pačiu keliu
Ir galo nematyti, –
Pirmi žiedai pavasarį,
O rudenį nuvytę…
Nebūna žemėje kelių,
Be posūkių – jie pažymėti,
Tiktai kalnuose – nesaugu,
Kur kelias išgrįstas akmenimis,
Su išrausomis ir duobėtas.
Kiekvienas kelias – nesaugus,
Jei posūkiai nepamatuoti,
Būna staigūs
Ir pasitaiko rinktis –
O nėra tam laiko…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą