Kalnai – krioklių pradžia,
Ir sesė lygumų
Gali pamilti kalną,
Skalauti veidą trykštančia srove,
Žiūrėti – kyla saulė
Už keteros,
Dangaus delne…
Neteko aukštai kopti,
O dabar ir sveikata neleidžia,
Bet pasiilgstu kalno,
Jo kūno iš akmens,
Krentu upeliuku čiurlenančiu,
Po jo kojomis lašu,
Lapu rudens…
Kalnai – ugnikalnių peizažas, –
Iš ten pakyla
Žemės visuma,
Ilgiuosi vis kalnų Australijos,
Kol tenai skamba
Tavo prigimties balsu
Lietuvos šnekta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą