Išėjo vasara pro rudenėlio
Auksinius vartus,
Pažėrė vėjas ant takelių
Rudus lapelius,
Suglaudė margus žiedus,
Nubarstė užaugintus
Gėlelių grūdelius…
Kaštoną rudą spaudžiu delnuose,
Slidus ir žvilga sveikata,
Senus dar sąnarius pamankštinu,
Kad tau rašyčiau
Palaimos žodelius…
Ruduo – ne laiko pabaiga,
Rašysiu ir sniege,
Pėdos įmintos prakalbės,
Kiek buvo eita,
Dirbta iš peties…
Sudygs pavasarį grūdai,
Atgims ir meilės pažadai,
Dabar esu svyruojanti šaka,
Ant kurios laikosi
Graži šeima.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą