Pavasario gėlė – žibutė,
Pranešanti apie atskridusį
Vieversį danguje,
Pempės nerūpestingą lizdą,
Greit augančius vaikus,
Kurie pasklinda po žąlantį dirvoną,
Genių poras miške...
Žavi išsiskleidusi aguona,
Pražystanti dirvone kas vasarą,
Nenušienautoj pievoj po langais, –
Tarp žalių smilgų – taip raudona,
Kad raibsta akyse...
Nėra stebuklo,
Kai antrąkart pražysta
Šaka ievos,
Gyvybę rodo ir akacijos,
Vėl rudenį nušvitusios
Baltai, geltai ir mėlyna spalva, –
Taip atsigauna siela,
Kai dangumi žuvėdra skrenda,
Du debesėliai susiglaudžia, –
Pasipila žaibai – lietaus gausa…
Koks jaudinantis rudenį žydėjimas,
Vėl girdimi garsai
Iš žemės nemiegančios
Ir iš mėlyno dangaus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą