2018 m. liepos 19 d., ketvirtadienis

Paskutiniai bučiniai




Buvo metas,
Kai mane bučiavo
Ir aš nuo bučinio kaitau,
Pakirto kojas,
Atsirėmiau į petį,
Prie mylimojo,
Kaip nendrelė, pasvirau…
Buvo ir metas,
Kai sėdome prie bendro stalo,
O po stalu – mūsų vaikai,
Pralįsdavo ir šaukė:
„Tėti, mama!’’
Jų galveles paglostau,
Bučiavau…
Buvo dar metas,
Kai visi paaugo,
O mes vis dar bučiavomės,
Žiūrėjo ir į mus vaikai,
Tiktai seneliai nuogąstavo,
Kad per ilgai…
Nenutuokiau, nesitikėjau,
Kad tąkart bus
Jau paskutiniai bučiniai.




Komentarų nėra: