Paskutiniai bučiniai

Buvo metas,

Kai mane bučiavo

Ir aš nuo bučinio kaitau,

Pakirto kojas,

Atsirėmiau į petį,

Prie mylimojo,

Kaip nendrelė, pasvirau…

Buvo ir metas,

Kai sėdome prie bendro stalo,

O po stalu – mūsų vaikai,

Pralįsdavo ir šaukė:

„Tėti, mama!’’

Jų galveles paglostau,

Bučiavau…

Buvo dar metas,

Kai visi paaugo,

O mes vis dar bučiavomės,

Žiūrėjo ir į mus vaikai,

Tiktai seneliai nuogąstavo,

Kad per ilgai…

Nenutuokiau, nesitikėjau,

Kad tąkart bus

Jau paskutiniai bučiniai.