Kai
laidoji už save jaunesnius,
Pasijunti,
lyg išmestas į krantą,
Kažkada
plaukiojęs vandenimis,
Sėdėjo
dviese valtyje,
Žiūrėjo
keturiomis akimis,
Bet
viena širdimi…
Atrodo,
šitiek pragyventa,
Kad
sutrūnijo ir smaluotos lentos,
Apaugo
kerpe, samana,
O tu
jau svetimus metus renki,
Kopi
tik palengva į kalną,
Kur
debesys balti, juodi…
Visų
spalvų gyvenime pakako,
Išsirenki
sau mėlynąjį dangų,
Už
mylimus palaidotus verki.
Anykštėnai, bendraklasiai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą