Nuogirdos

Gali nepasakoti,

Kaip tu gyveni,

Paukščius pažįstu,

Dažnai matau,

Kaip kraunasi lizdus

Ir kelia vestuves,

Paskui vaikučiai krykštauja...

Susiporuoja iki amžiaus pabaigos,

Sueina ir išsiskiria,

Tėvai nebepažįsta ir vaikų,

Kai sudeda kiaušinius

Į kito lizdą...

Trobas surenčia padrikai,

Prilipdo prie kitų,

Ant šilko siūlo pakabina,

Kai išskrenda žiemoti,

Palieka prišnerkštą...

Tik vienas gandras

Savo trobą žino,

Vėl aukštyn krauna žabarus,

Parodo, kad sugrįžo gyvas...

Vienas ir skirtumas,

Kad pešdamiesi savo gūžtą,

Vaikus gina,

Ginklų negamina.